Pasirinkimas galvoti, kalbėti ir rašyti lietuviškai, seniai tapo apsisprendimu. Tai yra mano būtis ir laikysena, apie kurią iki šiol neturėjau progos plačiau papasakoti. Viliuosi, kad šios eilutės nors vieną įkvėps ir paskatins skirti didesnį dėmesį savo žodynui, mūsų visų kalbai.

Medžių sodinimas – gyvas lietuvių prigimtinės kultūros reiškinys! Vardiniai medžiai auga daugelyje mūsų krašto sodybų ir kaimų. Šiandien įprasta paimti ūgtelėjusius medelius vienoje vietoje ir pasodinti kitoje. Senesnis būdas, matyt, bus buvęs medžio vaisių daiginimas, sodinimas. Tai lyg pirmapradė apeiga: sėkla iš Žemės paima jos galią, įkūnija gyvybę ir gyvenimą.

Šių metų pabaigoje pasirodys naujojo – Šiaurės Lietuvos – šventviečių sąvado dalis, skirta Joniškio rajonui. Nuostabą kelia senųjų šio krašto šventviečių įvairovė ir baltų mitologijos gelmės, kurias spaudai parengtas leidinys atskleidžia. Netoli nuo Žagarės plytintis Mūšos Tyrelis yra išskirtinė, iki šiol mažai žinoma ir deramai neįvertinta šventvietė. Jos branduolį sudaro aukštapelkė (tyrelis), Miknaičių ežeras ir Mūšos ištakos.

2015 12 07

Lietuvoje sparčiai mažėjant gyventojų skaičiui ištuštėjo 4200 mūsų šalies kaimų ir viensėdžių. Laikantis galiojančios tvarkos, kyla pavojus prarasti visų šių gyvenamųjų vietovių vardus.

„Kam man tas paveldas ir kokia iš jo nauda?“ – šiandien to klausia daugelis paveldo vertybių savininkų. Teisybė, jie turi žemės mokesčio, vertybės priežiūros prievolę ir... garbę, kurios neįmanoma pamatuoti. Su šia garbe, kaip didele laime, šių metų birželio 7-ąją Prigimtinės kultūros institutas savo nuosavybėn ir globon priėmė Senųjų Trakų seniūnijoje esantį Bedugnės kapinyną – didžiojo Lietuvos ir Trakų kunigaikščio Kęstučio kariaunos laidojimo vietą.

2007 m. vasarą įvyko lietuvių ir baltarusių ekspedicija Nerimi nuo upės ištakų iki santakos su Nemunu. 2016 m. balandžio 9-ąją žygio dalyviai susirinko į Vileiką ir čia, juste pajutau, devynis metus trukusi Neries ekspedicija, jos dienoraščio ir šaltinių leidyba, baigėsi.

Nuo partizaninio karo pradžios laisvės kovotojai dėjo visas pastangas ir dažnai rizikavo gyvybe kaupdami, norėdami mums išsaugoti savo archyvą. Per 25 atkurtos Nepriklausomybės metus Lietuvoje tai tebėra nesuprastas dalykas ir neišsemtas istorijos aruodas.
Lietuvos partizanų archyvo (at)kūrimas – ilgas ir sunkus kelias, kuriuo privalome žengti. Kalbu apie skaitmeninį archyvą, kuriame būtų sutelkti ir žmonių išsaugoti, ir į daugelį fondų, šimtus ir tūkstančius bylų išdalinti partizanų žodžiai ir vaizdai.

Sovietinės okupacijos metais kaimai ir ypač viensėdžiai, kurių Lietuvoje būta apie 280 000, naikinti iš pagrindų. Atkūrus Nepriklausomybę apleistų gyvenamųjų vietų skaičius Lietuvos kaime toliau augo ir šiuo metu siekia 4200. 2014 m. Ukmergės rajono savivaldybės teikimu Vyriausybė ėmėsi tuščių kaimų ir viensėdžių – jų ribos panaikintos, žemės prijungtos prie gretimų kaimų. Šių vietų vardus – krašto, visuomenės ir ūkio istorijos šaltinius – privalu rašyti visuose šalies žemėlapiuose.

Kartais lipdant ir apžiedžiant puodus jų dugnai buvo ženklinami ženklais, turinčiais ne tik kultūrinę, ūkinę, bet pirmiausiai – mitinę reikšmę. Mažas puodų paženklintais dugnais skaičius senovės gyvenviečių, piliakalnių ir miestų kultūriniuose sluoksniuose, didelis – Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos pilkapiuose, kapinynuose, aukojimo vietose verčia manyti, kad kitados puodai su ženklais buvo skirti šventėms; šie indai glaudžiai siejosi su laidojimo apeigomis ir vaizdiniais apie mirusiųjų pasaulį.

Iki šiol žinojome, kad Lietuvos laisvės kovų kraštovaizdį sudaro karinės stovyklavietės, žeminės ir bunkeriai, kautynių, partizanų kūnų niekinimo, laidojimo ir kitos vietos. Šiandien mąstau apie tai, kokios reikšmingos ir brangios laisvės kovotojų žūties vietos – tos, kuriose už mūsų Tėvynę buvo pralietas kraujas, kuriose laisvės vardan buvo paaukota gyvybė.