Po ilgos pertraukos šiais metais pasirodys naujojo – Šiaurės Lietuvos – šventviečių sąvado dalis, skirta Joniškio rajonui. 2015–2016 m. šį darbą atlikau pasitelkęs seną patirtį ir šiuolaikinę įrangą, lyg su nauju įkvėpimu, daugelio bičiulių ir Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus pagalba, Lietuvos kultūros tarybos ir mūsų Prigimtinės kultūros instituto parama. 

Iki šiol neturėjau progos iš arčiau pažinti Joniškio ir niekada nemaniau, kad šiame žemdirbių krašte išliko tiek daug paveldo vertybių. Nuostabą kelia baltų religijos šventviečių įvairovė ir mitologijos gelmės, kurias spaudai parengtas leidinys pristato.

Kiekvieną ekspedicijos dieną lydėjo atradimai, deja, neišvengėm ir praradimų. Gali būti, kad net rašant šiuos žodžius iš nežinojimo, dėl aplaidumo netekome švento ąžuolo arba akmens, gali būti, kad amžinybėn iškeliavo tas, kuris žinojo taką prie šventos versmės...

Tarp Žagarės, Šakynos, Gruzdžių ir Joniškio plytintis Mūšos Tyrelis yra išskirtinė, iki šiol mažai žinoma ir deramai neįvertinta baltų šventvietė. Jos branduolį sudaro Miknaičių ežeras (senasis jo pavadinimas nežinomas) ir Mūšos – vienos iš didžiausių Lietuvos upių – ištakos. Remiantis 1890 m. kariniu-topografiniu žemėlapiu, Mūšos pradžia yra pelkaitėje tarp Mūšos Tyrelio akmens su ženklais ir Akmens salos, ją maitina čia pat šiaurėje esanti aukštapelkė (1, 2 pav.).

Didžioji Žiemgalos upė srūva iš akimis neaprėpiamo Tyrelio, kuriame tyvuliavusio ežero šiandien likusi maža vidurinė dalis (3 pav.). Bet pradėdama kelionę Mūša savo kelyje dar turi įveikti neparitinamo akmens kliūtį; šis paveikslas atpažįstamas iš daugelio kitų baltų šventviečių tyrinėjimų – akmens ir vandens vaizdinys (akmuo upelyje arba akmuo mariose) laikytinas vienu iš pamatinių, jis susijęs su mitine gyvybės ir mirties samprata.

Remiantis Neries ištakų tyrimais, akmuo tokioje šventvietėje esąs įžemintas vyriškasis pradas, ženklas, kad kol jis stovės, tol vanduo čia tekės. Moteriškoji šventvietės dalis – plūstantis vanduo arba mitinės jaunamartės ašaros. Kad tokio mito būta ir Joniškio krašte, netiesiogiai liudija padavimai apie Mūšos Tyrelio ežere nuskendusius vestuvininkus; kitų ši nelaimė vaizduojama kelyje pro ežerą, ten, kur į Gruzdžius vedantis žiemkelis, dar vadinamas Senvieškeliu, priartėja prie Mūšos ištakų (2, 4 pav.). Tiesa, nelaimingi vestuvininkai Tyrelyje ne ašaroja, o graudžiai aimanuoja – kalbama apie tą patį:

Važiava per ežerą vestuvininkai i nuskenda. Tai būdava tiesus taks per ežerą, tiesus kelias. Čia tiesiai pro ežerą, čia kažkur važiuodava. Nu, ir nuskenda, vestuvininkai įlūža ir... tai tą mama pasakodava, mamos mama [Barbora Truškauskienė iš Damelių k. – Vait.] pasakodava. Labai sena legenda.

Kažkaip po tiesumais važiavo, vienu žodžiu, čia nuo Miknaičių. Čia kažkoks kelias eidavo pro ežerą. Žiemos laike, kada sušalus. Nu, jie važiavo, nu, skaitos nuo Miknaičių čia važiava ant Rukaičiai, a kas ten yr toliau [Raubaičiai. – Vait.] (...). Nu tai va, kai lūža ir nuskenda. Taip sakydava, aš tai nežinau, tiktai mama pasakodava, ka jos... (...).

Ji sakydava, kad kada jau kada vakarais, kad vienu žodžiu, kad vaidenas. „Ai, ai“, – kad teip dejuoj. Sakydava senovėj, kad dejuodavo vakarais tos dūšelės. Čia tiesa, ne tiesa, kas ten žino.

P. Leokadija Džiugytė-Merkelienė, 82 m., kilusi iš Damelių k., d. gyv. Joniškyje. U. V. Vaitkevičius ir tlk., 2015 m. (5 pav.)

Ėjo ten keliai, Šakynkelis ten vienoj pusėj, ten nuo Juodeikių to kelio, paskui kits ten an to Didmiškio – tai antroj pusėj (...). Reiškia, tie veseilninkai pirmiausia, paskui važiavo piršliai, kučeris, reiškia, ten su rogėm, ir sakė arkliai tokie greiti buvo, kai lėkė, jaunieji pirma... ledas lūžo, jaunieji pirma po ledu, piršliai iš paskos, ir... vienu žodžiu, viskas dinga tam ežere.

Ir vis, sako, žmonės kalbėdavo, kad jau ten tais laik... kada ten dinga, kas jau ten eidava į tą mišką ten a rinktis tų sausuolių, ar ko ten, tai sako vis girdėdavo tokią graudžią lyg aimaną.

P. Eugenija Šimaitytė-Butkevičienė, 83 m., kilusi iš Juodeikių k., d. gyv. Jotainių k., Panevėžio r. U. V. Vaitkevičius, 2015 m.

Mūšos ištakos priklauso išnykusio Ramutaičių kaimo erdvei (Romataycie – 1780 m.; 2 pav.). Šis pavadinimas primena lietuvių prigimtinėje kultūroje įsišaknijusią ramios – malonios, tinkamos, priimtinos vietos sąvoką; su ja sietina ir baltų Ramuvos, Romovės samprata. Tiesa, apie Akmenę, Gruzdžius, Viekšnius, Žagarę yra paplitusi pavardė Ramutis, bet paskutiniai Ramutaičių kaimo gyventojai turėjo kitą retą, sudurtinę Daugmaudžių pavardę. Pastaroji gali būti aiškinama kaip „labai maudžiamas, liūdesio ar ilgesio kankinamas“ arba, šiuo atveju taip pat tikėtina, „tarp pelkių gyvenantis, šlampantis, daug besimaudantis.“

Iš Ramutaičių Mūša teka į rytus ir primena Daugyvenės, Kražantės, Ventos bei daugelio kitų upių padėtį. Į rytus, arba prieš Saulę, tekančių šaltinių ir upių vanduo teikia sveikatą, grožį bei laimę ir, be mažiausios abejonės, yra švento, gyvybės kupino pasaulio dalis. Jame ryškiausiai spindi kasdien dangaus skliautu riedanti, kitaip tikima – kalnan kopianti deivė Saulė.

Užnugaryje, vakaruose, lieka ir mitinę pusiausvyrą saugo Mūšos Tyrelis – mirusiųjų erdvė, senovės lietuvių paskandos. Čia veda ne tik regimi, tokie kaip Žiemkelis (Senvieškelis), bet ir nematomi, požeminiai keliai; sakoma, jais ežeras bėgąs į Švėtę. Atrodo, kad maždaug dviejų metrų ilgio lydeką su arklio didumo galva ir galinga uodega – šio paslaptingo, nugrimzdusio pasaulio viešpatį arba jo svitos narį – žvejys kartą sugavo ir nors ši iš paskutiniųjų priešinosi, buvo nukirsdinta bei sukapota. Tačiau naktimis žvejys neturėjęs ramybės ir teko jam visą lydeką sumesti atgal ežeran. Tikėtina, kad ji ten sugijusi arba buvusi sugydyta, kaip kad tokius įvykius vaizduoja pasakos.

Seniai ten kitą kartą viens su meškeriu ištraukęs tokią labai didelę žiuvį be uodegos. Teip buvus sunki, kad ką tik tik namo apsūdę ir padėję dėl rytojaus. Šit naktį ir išgirdę toj pusėj nuo ežero bešaukinant: – Čiuka čiuka, striukauodege! Čiuka… Ir atėjęs bešaukydams į tuos namus prė lango, sakąs: – Atiduok mano kiaulą! Tie žmonys nusigandę. Ant rytojaus nunešę tą sukapotą žiuvies mėsą ir sumetę į ežerą. Daugiaus nieks nieko nebesakęs.

P. Marijona Čeputytė iš Trumpaičių. U. M. Slančiauskas, 1902 m.

[Aleksandras] Žalys sakė, kad jo tėvas, jauns būdams su draugu tam Tyrely rinko... liepos pabaigoj – rugpjūčio pradžioj miškines braškes. Miškinės braškės, paskui dar jas vadindavo miško avietėm (...). Kaip jos išnokdavo, tai jos būdavo minkštos ir geltonos, nu... kaip koks medus (...). Tai dabar Žalys pasakoja: mano tėvas, jauns buvo, su draugu ėja rinkti tų miška braškių... aviečių... tekšlių, kaip anos ten dar vadindavos (...). Ir jie girdi, kad kažkas lyg šaukia: „Gelbėkit padėkit! Gelbėkit padėkit!”. Nu jie prieina prie to ežero, taigi [Antanas] Žalys žiūr, kad jau pažįstams, draugas – Niprikas, reiškia Miknaičiuose gyvenęs. Senovėj, reiškia, jie darydavos iš kažkokio lazdyno meškeres storas, stiprias, galingas. Reiškia, sugavęs žuvį, bet jis negali niekaip ištempt iš ežero. Tai, sakė, sukibo, ištempė tą didžiulę lydeką. Sakė jos galva – sulyg arklia [galvos] diduma. O tą lydeką, kaip reikėjo jau nudaigoti, tą galvą pjovė, tai ta lydeka išleidė tokį keistą garsą, jis man sakė... cypsėjimą, kažkokį garsą, kaip tą galvą pjovė, ir ji su uodega kaip dėjo per pakinklius tam Niprikui, tas jau, sako, suklupa. Vienu žodžiu, kaip jau nudaigoja, tempė... užsidėja tą galvą ant pečių, tai uodega vilkos žeme, reiškia dviejų metrų ilgia.

Tai parsivelk... parsitempė jis... čia tas ežers, tie Miknaičiai, viskas čia pat, kur jau jis gyveno. Padėjo tē partempt, supjaustė, buvo tokios bačkutės, apsūdė, nu jau ir viskas, tai jau valgys. Nu, ir sakė, pirmą naktį barbenasi į langą: „Atiduokit mano kiaulę“. Nu tai jis nekreipia, sako, dėmesio. Nu ir, sakė, ateina antra naktis, ir vėl tas pats. Reiškia, ir vėl barben į langą, ir vėl saka: „Atiduokit mano kiaulę“. Nu, jis biškį suklusa, nu sakė ai, gal man vaidenas. Trečią naktį ateina, vėl barškin į langą ir sakė: „Atiduokit mano kiaulę. Jeigu neatiduosit, Jums bus blogiau, bet aš daugiau neateisiu prašyt“. Nu tai tas Nipriks tada paėmė visą, nuvežė tą supjaustytą lydeką, i sumetė į ežerą, ir tada viskas užsibaigė.

P. Eugenija Butkevičienė, 83 m., kilusi iš Juodeikių k., d. gyv. Jotainių k., Panevėžio r., pasakojimą išgirdusi iš Aleksandro Žalio, 89 m., kilusio iš Juodeikių k. U. V. Vaitkevičius, 2015 m.

Tai išskirtinis, vienintelis toks Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose mitinis pasakojimas. Jis tebėra gyvas apie Juodeikius ir kiekviena karta su juo save sieja, savinasi. Deja, tiksliai nustatyti šio mito ir Mūšos Tyrelio šventvietės amžių šiandien nėra galimybių.

Seniausias šiandien žinomas radinys iš Mūšos Tyrelio apylinkių – akmeninis gludintas kirvis su skyle kotui, rastas aukštapelkės šiaurinėje pakrantėje, sunaikinto Ročkių kaimo laukuose. Pas Skaistgirio gyventojus saugomas kirvis yra 3–4,2 cm aukščio, 7,5 cm ilgio, be penties – šioje vietoje smailėja, lyg būtų dviašmenis. Radinys būdingas 1800–500 m. pr. Kr. laikotarpiui ir netiesiogiai patvirtina, kad Mūšos Tyrelio akmens paviršiuje, be paslaptingų, šiandien nesuprantamų besijungiančių griovelių (6, 7 pav.), bronzos amžiuje taip pat galėjo būti iškaltos arba išgludintos keturios 5,5–7 cm skersmens, 0,5–0,75 cm gylio duobutės (8 pav.). Panašūs akmenys ir uolos su duobutėmis žinomos ne tik Vakarų, Vidurio Europos šalyse, bet ir plačiai apie Baltijos jūrą.

Senovės lietuvių paskandų temą tęsia ir plėtoja kelios kitos Joniškio krašto balos ir lieknai – taip čia vadinamos pelkės, raistai arba klampios pievos. Minėtina Minčaičių Kiaulių Pekla, kur, pasakojama, buvo vežami skandinti savižudžių, pakaruoklių kūnai. Sakmė apie Kūčių vakarą šioje vietoje pasiklydusį keliautoją patvirtina, kad tikrai kalbama apie piktosios dvasios buveinę – peklą.

Byvainių Rudbalėje, pasakojama, gyveno būtybė, kuri nešė bajorui Zubrevičiui turtus. Pinigai, ir apskritai visi naudingi ištekliai, yra požemio ir mirusiųjų dievo Velino žinioje, todėl iš balos išlįsdavęs ubagas, čigonas arba kunigas turėtų būti suprantamas kaip dievybė, su kuria Byvainių dvarininkas buvo užmezgęs palankius, sau naudingus ryšius.

Tarp kaimo ir Rudbalės buvo randama dirbinių iš suardytų priešistorinių kapų – tai leidžia manyti, kad šventvietės čia būta nuo seno; ilgainiui keitėsi su ja susijęs mitinis pasakojimas.

Giminėnų kaimo šventvietės – kalvos ir jos vakarinėje papėdėje telkšančios pelkės – pavadinimas Varčia sietinas su mitologiniais vaizdiniais apie kitą pasaulį, ten link vedantį kelią ir įėjimą – varčią. 

1

Mūšos ištakos. V. Vaitkevičiaus nuotrauka (2015)

2

Mūšos Tyrelis ir mitologinės, archeologinės bei istorinės vietos: a) Žiemkelis į Gruzdžius, remiantis 1890 m. kariniu-topografiniu žemėlapiu M 1: 21 000; b) Tas pats kelias, remiantis 1949 m. kariniu-topografiniu žemėlapiu M 1: 25 000; c) Žiemkelis į Šakyną, remiantis 1949 m. žemėlapiu.

1) Pažintinio tako pradžia; 2) Miknaičių ežeras; 3) Nugrimzdusių vestuvininkų vieta; 4) Akmens sala ir 1944–1945 m. Martyno Kliausiaus-Tautvydo partizanų dalinio stovyklavietė; 5) Mūšos Tyrelio akmuo su ženklais; 6) Mūšos ištakos, remiantis 1890 m. žemėlapiu; 7) Ramutaičių kaimavietė. Braižė V. Vaitkevičius (2016)

3

1902 m. Mato Slančiausko tautosakos rinkinio puslapis, kuriame kalbama apie Mūšos Tyrelį, Miknaičių ežerą ir Akmens salą (Lietuvių mokslo draugijos rinkiniai)

4

Jonas Briedis iš Skaistgirio veda vestuvininkų keliu. V. Vaitkevičiaus nuotrauka (2015)

5

Pasakoja Leokadija Džiugytė-Merkelienė (1933–2016), kilusi iš Damelių k., paskutiniu metu gyvenusi Joniškyje. A. Petrauskienės nuotrauka (2015)

6

Mūšos Tyrelio akmuo su ženklais. V. Vaitkevičiaus nuotrauka (2015)

7

Paslaptingas ženklas Mūšos Tyrelio akmens paviršiuje. V. Vaitkevičiaus nuotrauka (2015)

8

Duobutės (padėta po monetą) Mūšos Tyrelio akmens paviršiuje. V. Vaitkevičiaus nuotrauka (2015)