Svarstomi prigimtinės kultūros apibrėžimai kursto sąmonę ir prisiminimus, prieš akis iškyla vietos, kuriose tvirtai auga – šaknijasi – prigimtinė kultūra, kurios ją reiškia, vaizduoja. Nuo vietų neatsiejami žmonės, susitikimai su jais, nuotraukose įamžintos pasivaikščiojimų ir pokalbių akimirkos; svarbu justi, girdėti, matyti taip pat, kaip vietinis žmogus, labai svarbu išmokti, sužinoti kaip ieškoti, pažinti ir saugoti.

Kovo 27-ąją, po paskaitų Klaipėdos universiteto mūruose, greitai pasiekiu Žemaičių aukštumas. Girgždūtė Telšių, Kelmės ir Šilalės rajonų paribyje priklauso didžiųjų krašto kalvų grandinei: rytuose dunkso Spąstis (Sponstis), pietuose – Medvėgalis, o šiaurėje – Moteraitis, Sprūdė ir Šatrija. Į aštuntą dešimtį įkopusi Irena Radavičiūtė-Andrulienė, kilusi iš Užgirių kaimo, dabar gyvenanti Karklėnuose, ilgametė geografijos mokytoja, sutinka būti mano vedlė ir parodyti senąjį kelią į Girgždūtę iš šiaurės pusės. Vyresnioji karta retai ryžtasi tokioms kelionėms pėsčiomis, todėl kiekviena iš jų svarbi ir įkvepianti.

Po keturių veiklos metų, Prigimtinės kultūros seminaro rengėjai ir Prigimtinės kultūros institutas atveria interneto svetainę ir ‒ savąjį tinklaraštį, kuriame galėsime dalintis naujienomis ištisus metus! 

Ta proga įdomu dirstelėti į tai, ką per tuos metus kaip bitės  į korį sunešėme nuo pirmojo „bičių spiečiaus“, susimetusio Rumšiškėse 2011 metų vasarą.

Nuo 2011 iki 2015 metų surengti 8 Prigimtinės kultūros seminarai, kurių metu perskaityta daugiau kaip 50 pranešimų. Jų temomis paskelbta 19 mokslinių straipsnių,  8 diskusijos, o Prigimtinės kultūros instituto svetainėje galima peržiūrėti net 38 pranešimų ir diskusijų video įrašus!