Vigmantas Butkus FB reaguodamas į prieššventinę žiniasklaidą rašė: „susidaro įspūdis, kad gyvenu valstybėje, kurios pagrindinė religija yra Etnografija, o pagrindiniai kulto tarnai – šieno po staltiese istorijos [...] žinovai?“. Iš tiesų ne tik žiniasklaidos pranešimuose, bet, matyt, ir dažnuose šventes švenčiančiuose namuose nemažai butaforinių etnografinių detalių. Ir jos net nėra savaimingai išlikusios ritualų nuotrupos. Bet išmoktos iš „Lietuvių etnografijos bruožų“, „Lietuvių šeimos ir papročių“ ir panašių veikalų. Ir tų detalių, juokingiausia, vis dar mokosi ne tik vaikai, bet ir šių dienų močiutės, vis tikėdamosi išmokti švęsti.

Kiek esu mačiusi prieškario Nepriklausomos Lietuvos kaimą palikusiųjų kartą (savo senelius ir jų bičiulius), baigę universitetus ir apsigyvenę mieste, jie nesibūrė vašku ir nesiblaškė, kur čia gavus šiaudų po staltiese pasikišti. Kalėdas, be abejo, šventė, turėjo jų turinio suvokimą, jiems nereikėjo persikelti dalykų, kurie patys natūraliai į miestą nepersikėlė, kurie priklausė kitai aplinkai.

Šiandieninė religinė etnografija veikiausiai yra ir sovietmečio folklorinio judėjimo pasekmė. Be abejonės, šis 7-9 d. judėjimas turėjo saugojančią ir net rezistencinę funkciją. Paieškos nutrūkusios ir nutrauktos tradicijos, o kartu ir kitokio gyvenimo būdo. Viskas, išklausta iš kaimo močiutės, atrodė perimtina, o išklausti ir juolab perimti formos dalykus paprasčiau. Be to, apie religiją sovietmečiu negalėjo būti kalbama, jos nebuvo galima persivežti iš kaimo močiučių, tad neužpildytą vietą pamažu užėmė materialinė etnografija (ypač tarp tų, kurie patys nerinko ir nuojautos, kad yra kažkas daugiau, neturėjo).

Dvi tinklaraštininkės per LRT radiją kalbėjo apie Kalėdas – namų puošimą, dovanas ir Kalėdų senelį. Pirmoji pasakė, kad Kalėdų senelio savo šeimoje jie yra atsisakę, tai paskelbta seneliams ir kitiems artimiesiems. Vaikai gauna dovanas nuo tėvų ir bendrai visi ruošia duovanas vieni kitiems. Antroji tai įvertino kaip siekiamybę, nes dabar vargsta ieškodama Senelio dovanų, o vaikai Senelį supranta, kaip neribotą galimybę kažką gauti (vaikai visus tokius įtrūkius labai greitai pagauna). Atjausdami tėvus, jiems brangu, savo norus atideda Seneliui. Gal išties atsisakytina? Gal ir man sunku ieškoti dovanų jo vardu? Dar vienas prasmę pametęs etnografizmas?

***

Kūčių vakarą, po darbų, važiuodavom pas senelius. Lauke tamsu, namuose lempelių prieblanda. Po eglute atsiranda davonų. Trauki jas vieną, kažkas skaito Kalėdų senio linkėjimus. Staiga suvokiau, kad neprisimenu nė vienos dovanos, prisimenu tik, kad kažkada buvo saldainių ir mandarinų  (ir tai prisimenu tik iš įstrigusio kažkieno pasidžiaugimo „moka vaišinti“). Bet aiškiai prisimenu erdvę po eglutės šakom tarp dovanų. Ir dovanas po senelių draugų eglėmis. Ateini į svečius per Kalėdas ir atsiranda dovana po egle.

Kodėl neateidavo į galvą kažką užsisakyti? Matyt, todėl, kad apie tai nebuvo kalbama. Lyg apie Senį iš anksto nežinota. Jis nebuvo nei gąsdinimo, nei drausminimo, nei kokio kito ugdymo priemonė. Kalėdos ateidavo dėl to, kad ateidavo. Joms, matyt, ir šiandien nelabai rūpi, kas čia ką daro. Kaip ir Kalėdų seneliui. Jis veikia pats sau, atskiras.

Kaip ir tas pasakos senelis, pas kurį aveles broliai gano, dovanų duoda visiems: ir tam, kuriam ganyti pavyksta, ir tiems, kuriems nepavyksta. Ir visiems vienodai stebuklingas – stalelį, kuris pats pasidengia, avinėlį pasipurtantį ir lazdą.

Kalėdų senelis pas mus niekad nebuvo pasirodęs, bet jam artima Velykų bobutė – vieną kartą. Prisimenu iki šiandien neabejotiną jos transcendentalumą, kaip atidarau duris į kitą pasaulį ir pamatau stovinčią su krepšeliu. Po daugybės metų, mama stebėjosi, kaip ji galėjo palikti įspūdį, tėtukas tik užsimetė rankšluostį ant galvos ir kreida pasibalino nosį, ir viskas. Ir rankšluostis buvo matytas, nes visada gulėdavo ant kėdės prie lovos. Kokia perkelianti, atverianti galia. Gebėjimas matyti nematomą ir nematyti matomo.

Kalėdų Senelis mano pasaulyje būtinas. Be jo mažų mažiausiai būtų liūdna. Nesvarbu, kad nepasirodys pats, tik paliks ženklą su autografu K.S. Žinią, kad yra ne tik tai, ką visi kasdien matom, bet ir kažkas daugiau. Dovana su „K.S.“ kaip palaima, kaip palaikymas. Dovana, kurios autorystės kažkas atsisakė.

Ir nepagalvokite, kad čia yra kokia manipuliacijos galimybė, dovanos su „suklastotais“ autografais nesukuria to kažko daugiau, tik priklauso praktikoms, leidžiančioms žinoti, nepamiršti, kad tai yra.

Sutinka pasakoje senelį. Atrodo, šiaip senelis, o paaiškėja, kad jis yra kažkas kita, nes ir avys jo, ir dovanos nepaprastos.

Tylių ir laimingų Kalėdų. – K.S.

        

Atsklandoje Jurgitos Pesliakaitės (Lepsoko) piešinys