Turiu nuojautą, kad vyrai gyvenime tvarkosi gerokai prasčiau nei moterys. Trumpesnis vyrų gyvenimo amžius vainikuoja jų pastangas. Trumpesnis vyrų gyvenimas nėra prasmingesnis nei moterų. Moterys, vis dar gaunančios mažesnes algas, užtikrintai stumia vyrus į pakraščius. Prezidentė moteris – ne atsitiktinumas.

Vyrams vis dar paliekama galimybė konstruoti rėmus – vyrai vis dar dominuoja statybose ir programavime. Visur kitur, kur reikia lipdyti visuomeninius santykius, nuolatos taikytis prie besikeičiančių situacijų, moterys yra žymiai sėkmingesnės. Suirus ekonomikos ciklams ir atšilus klimatui, moterys įgavo esminį pranašumą. Sustabarėjusiose struktūrose, tokiose kaip ministerijos arba geležinkeliai vyrai vis dar dominuoja. Bet iki esminės pertvarkos.

Moterys pradžioje mokėjo rūpintis vaikais. Vaikais ir ta artimąja aplinka, kurios reikėjo norint išlaikyti gyvastį: gyvuliai, pusryčiai, krosnis, daržas. Viskas paprasta ir čia pat ranka pasiekiama. Jokio toli siekinačio plano, nes jį tuoj sukurs, pakeis ar pakoreguos vyras. Gyvenimas ties pačia kasdienybe, bandymas kukliai? išgyventi ir išauginti savo vaikus: būsimas moteris ir būsimus vyrus. Gyvenimas tarp žemės, vyro ir vaikų. Greita orientacija pasikeitus aplinkybėms. Kasdienis darbštumas be toli siekiančio plano.

Vyrai sukurti aukštesniems siekiams –  didiesiems sezoniniams darbams: arti, sėti, pjauti. Eiti į karą.Vyrai siekė didingų ir aukštų tikslų. Plaukė į jūrą. Prekiavo tolimose ir nepažintose žemėse. Atrado naujas, dar neužkariautas erdves. Vyrų gyvenimas buvo didingas, siekė aukšto užsibrėžti tikslo. Vyrai ėjo į tikslą, petys į petį, jausdami kito kvėpavimą ir baimę. Bendras vyriškas ėjimas į kovą, žinant, kad vienas greta mirs, o kiti liks gyvi. Čia vyriška drąsa ir vyriška didybė.

Gyvenimas pasikeitė. Jis tapo patogesnis, saugesnis ir žymiai labiau nuspėjamas. Aukštų kosmosą braižančių tikslų siekiame kasdien (ir tai tapo gyvenimo kasdienybe). Galingos vėjo elektrinės, gręžiniai į žemės gelmes savo didybe tikrai prilygsta karo žygiams, bet vyksta planingai ir nuosaikiai dirbant, galvojant apie apsisaugojimo priemones ir nelaimių išvengimą. Net ir karo žygiai vyksta planingai, pagal iš anksto sudarytą planą. Net ir kare moterys pradeda tikti nė kiek ne prasčiau nei vyrai, nes labiau reikia nuoseklaus darbo nei drąsos ir nutrūktagalviškumo. Kosmosas užkariaujamas kasdien, be jokio tolimo plano ir nežinant kodėl. Tikrosios dramos ir sukrėtimai vyksta namų virtuvėse, miegamuosiuose ir kitoje artimoje, visai nedidingoje aplinkoje.

Mano aplinkoje vyrai kažko laukia. Jie pilni taurių ir rimtų siekių, bet nesiima gyventi visomis jėgomis. Savo didįjį gyvenimo darbą jie vis dar atidėlioja ateičiai. Šeima, vaikai ir namai per menki tam, kad rimtai stengtis. Darbas dažniausiai nėra kupinas didybės ir išsipildymo, nes jame esi priklausomas nuo daugybės supančių žmonių, sprendimai daliniai, judama kompromisais ir mažiausio blogio principais. Kad darbas būtų įdomus, turi būti sprendimų priėmėjas: direktorius ar ministras. Čia galėtum strateguoti, kurti planą, kitus siųsti į kovą ir laimėti rinkos mūšius. Tokio darbo visi norėtų. Tokių darbų mažiau nei vyrų, o karo vyrai valdo kitus ir siekia didesnės galios. Todėl vyrai nėra kvaili, perdaug nesiplėšo ir kažko laukia.

Rimti vyrai rimtai vertina mašinas ir greitį. Karas keliuose vyksta ne tam, kad ką nors užmuštų, bet kad parodytų savo pranašumą, ką nors šauniai aplenktų ar pašalus keliui suvaldytų slystelėjusį neapibrėžtumą. Čia yra sritis, kur mirtis vaikšto netoliese ir visi vyrai jaučiasi vyriškai. Galimybė sugesti pusiaukelėje, sušalti, vairavimą daro rimtu užsiėmimu.

Moterys į pasaulį žvelgia kitaip. Matyt, jos vis dar galvoja, kad yra silpnoji lytis. Nes jos  nesiliauja stengtis išgyventi. Jos imasi mokytis. Du trečdaliai sėkmingų universitetų studenčių yra moterys. Jos nekuria didingų planų. Jos tiesiog stengiasi gerai daryti, ko iš jų reikalauja aplinka. Dirba joms pavestus darbus žemose pareigose. Pamažu sulaukia įvertinimo, kyla aukštyn. Moterys savo iniciatyva ima paskolas, stato namus. Vyrai joms padeda statybose ir laukia pirmojo karo žygio. Nes dabartinis gyvenimas kažkoks nerimtas, kažkoks netikras.

Moterys yra nuolatos mobilizuotos, tarsi tautinė arba religinė mažuma. Sentikiai Rusijoje buvo nuolatos persekiojami. Būdami silpnesni priešinosi, kol susidarė labai tvirtas pirklių ir pramoninkų sluoksnis. Naujas angliškų staklių modelis būdavo greitai nuperkamas ir į Rusiją. Visuomet į sentikio fabriką. Kuomet caras liepė policinikams areštuoti sentikius pasirodžiusius viešumoje, policininkai vaikščiojo Peterburgo gatvėmis tarsi asmens sargybiniai – būdavo sentikių papirkti. Šeimos rolėse dabar moterys vis dar linkę nusileisti kaip silpnesnės. Kartu jos šeimose kaip tas „silpnas“ sentikis, ją „valdantis“ vyras vaikšto kaip policininkas greta sentikio.

Dabartiniame Lietuvos gyvenime, dar yra daugybė struktūrų, kurios tvarkosi senoviniais galios metodais. Kur norint kažką nuveikti, reikia medžioti, gerti butelį, pažadėti nupirkti ar paremti. Tai senojo veikimo vyriškos struktūros. Bet vis daugiau tų keistų insitucijų, kurios nuolat keičiasi dėl besikeičiančios rinkos, politikos ar klimato. Kurios uždirba labai mažus pinigus. Kuriose nėra jokio stabilumo, yra tik vienas stabilus dalykas – pastangos dirbti ir stengtis. Tokios struktūros keistai moteriškos. Jos stiprėja, ir būtent jos, o ne prezidentė moteris atneša naujas gyvenimo taisykles.

Vis dėl to man įdomiau, ką daryti Lietuvoje su vyrais. Kaip jiems gyventi, kaip jiems patikėti, kad kasdieninė gyvenimo rutina jau ir yra tas karo žygis, į kurį verta leistis. Kur šiuolaikiniame gyvenime galima pajusti petis į petį mūšin žengiančių vyrų vienybę? O gal mokintis kepti pyragus šeimai?

Paveikslėlis: Emilija Pliaterytė. 1831 sukilimo dalyvė. Joti žirgais, nakvoti pelkėse (ne visada pavykdavo miškuose ar sodybose), kentėti nuovargį, kautis naudojant fizinę jėgą – ne moterų jėgoms. Todėl Emilija gavo garbės kapitono laipsnį, bet negavo karių.