Mane visada jaudina Žemės nuotraukos iš kosmoso. Tame nuostabiame rutulyje plaukioja žemynai, o jų fone sūkuriuoja debesys. Besistebeilijant vaizduotėje ima ryškėti atskiros šalys su jose gyvenančiomis tautomis ir kraštovaizdžių bei drabužių margumynu. O jei leidžiu sau nugrimzti į praeities fantazijas, žemėlapis dar margėja, persidengdamas dryksančiais chronologiniais sluoksniais, kaip tais debesimis virš žemynų, kol galų gale ima mirgėti kosminių ūkų raštais. Marga kaip genys gamtos ir kultūros įvairovė...

Tačiau visus kraštus ir kultūras galima išmatuoti ‒ dedant pėdą prie pėdos,  o sykiu stebint, ką tie žmonės stato, ką valgo, ką dainuoja, ką myli ir ko nekenčia. Galima pamatuoti, ko jie turi daugiau, o ko mažiau. Galima palyginti su kitomis kultūromis, įvertinti, ar jie moka šokti, dainuoti, rašyti ir skaityti, ar geba pergalingai kariauti, kaip toli jie keliauja ir ką atneša kitiems nukeliavę į svečias šalis. Tačiau jei aš gyvenu ČIA, kur dar nėra ko nors, kas jau yra KITUR (arba į mano šalį atkeliavo bent keliais šimtmečiais vėliau, pvz., raštas, mūras ar monoteizmas), nesunku tapti nepankamumo kultūros auka.  Jaustis nepakankamu ‒ tai būti pusiau svetimu sau. Tai jausena-nuodas, verčiantis lyginti save, savą šeimą, kraštą, tautą su kitokių vertybių turėtojais, matuoti save svetimu matu. Arba, atvirkščiai, skatina siekti būti išskirtiniu ‒ turtingu ar protingu ‒ ir imti kitus matuoti savuoju matu.

Jono Meko sudarytoje knygoje, skirtoje Jurgiui Mačiūnui, paskelbtas įdomus pamąstymas apie kultūros vertės matavimą.  1978 metais Mekas rašė, kad  tikroji gyvenimo vertė yra ne kokie ypatingi pasiekimai, o tai, kas „suriša visus kartu ir eina iš kartos ir kartą“. Pavyzdžiui, paprasčiausia liaudies daina. Nors praėjo beveik keturi dešimtmečiai, keitėsi laikai ir santvarkos, tačiau šios mintys nepaseno. Norėdama jas priminti,  pateiksiu Meko dienoraščio ištrauką,  susidedančią  iš trijų dalių:  Tomo Venclovos  parabolės atpasakojimo, Meko sukurto parabolės tęsinio ir pamąstymo apie  Jurgi Mačiūną, kuriame aptariamas jo kaip kūrėjo pakankamumas (ar daugiau nei pakankamumas) kultūros erdvėje bei Mačiūno vaikystės žaidimų patirties reikšmė Fluxus programoje. Vaikystės žaidimai, kaip ir liaudies dainos, sudaro nepaprastai svarbią prigimtinės kultūros dalį.  Vakar, vasario 12 dieną, Lietuvių literatūros ir tautosakos insitute buvo ginama  Nijolės Pliuraitės-Andrejevienės etnologijos daktaro disertacija apie vaikų žaislus. Disertantė susirinkusiai auditorijai nesiliovė kartoti ‒ lietuviai pernelyg daug dirba ir per mažai žaidžia...

Bet dabar leiskime kalbėti Jonui Mekui. 

***

“1978, balandžio 2 d.

Skaitau Lituanus ketvirtą 1977 metų numerį, Tomo Venclovos straipsnį. Jis rašo – verčiu iš anglų kalbos:

‘Dar Lietuvoje, vienądien, mes kalbėjomės – vienas Lietuvos rašytojas (kurio vardo čia neminėsiu) ir aš, ir mes kalbėjomės labai panašia tema. Ir mes samprotavom – abu laikydami save agnostikais, ne tikinčiais, – bet abu įsivaizduodami šitokią situaciją: įsivaizdavom, kad ateina Paskutinio teismo diena, ir Dievas nutaria teisti ne tik žmones, bet ir tautas ir jų literatūras. Tai ateitų lietuviai, ir jie sakytų: “Tai va, ir mes atėjom, lietuviai! Mes perėjom per viską, ir mes dar gyvi! Mes dar čia! Teisk mus!” Dievas išklausys ir atsakys: „Okey, tvarkoj: jūs perėjot per viską, ir išsilaikėt, ir stovit prieš mane – o ko? Didelis daiktas? Šumerai, pavyzdžiui, neišsilaikė, pranyko, bet jų intelektualiniai pasiekimai, kuriuos jie mums paliko, gyvena ir dabar, ir daug stipriau, negu jūs dabar!‘

Čia Venclova nutraukia savo pasakojimą. Bet aš norėčiau jį tęsti toliau:

... ir Dievas pakėlė ranką, kas reiškė: išveskit juos!

Tuo pačiu momentu, toks senas žmogutis, su krūva raktų rankoje, pakratė pirštą ir tarė: „A, Stachanovai, tu ir vėl vaidini Dievą! Aš tau sakiau, kad susipakuotum ir grįžtum į Rusiją. Tu vis dar čia?“ Tai pasakęs, jis pasisuko į lietuvius: „Ak, vargšas Stachanovas! Jis taip sunkiai dirbo, taip darbščiai, visą savo gyvenimą, kad ir dabar, miręs, vis dar matuoja viską pagal tai, kiek kas yra ko padaręs. Jo bausmė yra: niekados nežinoti tikros gyvenimo vertės. Jis niekados nežinos gyvenimo, kur nedideli kasdieniniai džiaugsmai ir darbai, niekieno nepastebimi, nedideli, suriša visus kartu ir eina iš kartos į kartą... A, jie buvo velniškai gudrūs ir darbštūs, šumerai! O Dievo akyse visa tai nulis... Bet jūs, lietuviai, eikit, grįžkit į savo slėnius, pievas, kaimus. Jūs dabar laisvi! Niekas daugiau jau nebeskaičiuos jūsų valandų, jūsų pasiekimų. Tie laikai pasibaigė. Dabar vėl jūs galit, jeigu norit, būt tik jūs patys, maži, nesvarbūs – per visą sekantį tūkstantį metų! Nes Dievas man sakė, kad Jis vėl norįs girdėti jūsų mažas, nesvarbias liaudies dainas, jos Jam patinka. Jam visai nepatiko, Jis užmerkdavo akis ir užsikimšdavo ausis, kai jūs ten visi marširuodavot, taip visi kartu, bliaudami maršus.

Taip kalbėjo šventas Petras lietuviams.

Jurgis [Mačiūnas] visados bus lietuvis. Didelė Fluxus programos dalis susideda, išplaukia iš jo vaikystės prisiminimų – iš vaikų žaidimų. Amerikos lietuviai jį atstūmė: jis raupsuotas. Jo Fluxus meno darbai yra lygiai ignoruojami, atmetami Amerikos lietuvių ir sovietinės Lietuvos. Jiems jis toks kvailokas. „Kur mūsų Solženycinai?“ – klausia Venclova. Jie vis ieško savo Solženycino, o nemato Jurgio, kuris lygiai didelis, o gal net didesnis. Aš eisiu dar toliau: Jurgio indėlis į Vakarų meno išsivystymą yra lygiai svarbus, kaip Čiurlionio! Bet mano broliai lietuviai sakys, kad aš irgi sukvailėjau, kai jie skaitys šituos mano žodžius. Tai ką man daryt? Ne, mums nereikia nei šumerų, nei Solženycinų: Jurgis su Čiurlioniu pasitiks mus prie Rojaus Vartų ir mus įsileis! Su sąlyga, aišku, kad mes dar nebūsim užmiršę savo mažų, nesvarbių dainų...“

Jonas Mekas „Po dešimtis metų... Iš dienoraščių“ // Trys draugai: Jurgis Mačiūnas, Yoko Ono, John Lennon. Pokalbiai, laiškai, užrašai. Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 258–260.

 

Paveikslas

Tautosakos pateikėjos Valerijos Bublevičienės anūkė pas močiutę kaime. Mockų k., Gervėčių apyl., Baltarusija. Pojautos Vilkauskaitės nuotrauka, 2011.Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos rankraštyno fototeka, LTRFt 13888, http://archyvas.llti.lt/nuotraukos/