Paėjėti kartu

Vis dar negaliu pasakyti, kad prigimtinės kultūros sąvoka man jau tapo aiški. Prigimtinė kultūra, regis, siejasi labiausiai su dviem dalykais: ankstyvuoju gyvenimo tarpsniu, vaikyste ir su ilgai, nuolat tave supančia gamtine ir kultūrine aplinka. Šiais dviem būdais ji skverbiasi į kiekvieno gyvenimą.

Ir šie du būdai man iškelia lyg ir kažkokį nepakankamumą. Jei prigimtinė kultūra išskirtinai susijusi su vaikystės patirtimis, su ankstyvuoju gyvenimo tarpsniu, išeitų, kad mes domėdamiesi prigimtine kultūra labai sureikšminam vaikystę (tokiu savaiminiu būdu, to nemąstydami). Neabejoju vaikystės reikšmingumu, bet tolesnis gyvenimas tampa lyg kokia vaikystės matrica. Ir prigimtinė kultūra tada veikia tik kaip matrica (kažkokia determinizmo atmaina).

O nuolatinė sąsaja su vieta irgi kelia klausimą, kaip gyvena žmogus, persikėlęs iš vieno krašto į kitą. Ir nebūtina klausti apie šiuos laikus, nors niekaip jų neapeisim. Bet, sakykime, Pirmojo pasaulinio karo metu tėvams pasitraukus iš Lietuvos į Rusiją gimę vaikai, praleidę ten savo vaikystę ir grįžę į tėvų gimtinę penkerių. Arba išvykę iš Lietuvos dvidešimties, kada viskas prieš akis. Prigimtinės kultūros idėja pasirodo lyg ribojanti žmogų. Argi Nykos-Niliūno pasirinktas būdas gyventi Amerikoje tik nuolatiniais grįžinėjimais mintmis į Lietuvą buvo vienintelė jo ilgo gyvenimo galimybė?

Po Jūsų knygos „Boružė, ropojanti plentu“ turiu keistą įtarimą, kad yra kažkas gilesnio, bendresnio nei šie du prigimtinės kultūros skverbimo į gyvenimą keliai.

                      Iš Giedrė Šmitienės laiško Viktorijai Daujotytei, 2015 m. lapkričio 14 d.

 

                      Pabandysiu kiek paėjėti kartu su Tavim. Tuos klausimus ir pati sau esu ne kartą kėlusi. Prigimtinę kultūrą žmogui suteikia prigimtis. Ką paveldime kraujo takais – iš motinos ir iš tėvo linijų. Tas atsigimimas, apie kurį dažnai buvo kalbama mano giminėje, kartais tik patvirtinant, kad į tą ar į tą, dažnai ir tolesnį giminaitį, o kartais stebintis, ieškant – į ką čia būtų, tokio kaip ir nebuvę, o gal seniai, jau nebeatsimenamai. Nebūtinai moteris į moterį, vyras į vyrą. Apie mano jauniausią brolį buvo sakoma, kad jis atsigimęs į mamos seserį, kuri buvo ir jo krikšto motina. Toks pat mažakalbis, mylintis gyvulius, geros širdies. Paveldimi ne tik geri bruožai – je, je, toks pat mušeika, kad tik ką užkabinti, amžinatilsi, dėdė, tėvo brolis toks buvo. Gal ir ne toks, bet suveda galus ir lyg ką pasiaiškina sau, kitiems paaiškina. Bet tie kraujo takai juk tikrai yra. Galėjo taip atsitikti, kad būčiau augusi Rusijoje, pagalvodavau apie tai ir man atrodė, kad vis vien rankas sėdėdama būčiau susiėmusi taip, kaip mano senelė (babūnėlė), vis vien man būtų kaip ir jai patikęs vakarinis dangus pavasarį, ypač kovo mėnesį, kai dieną paleisdavo, o vakare imdavo šalti, ir dangus tarsi nusidažydavo ryškiomis spalvomis. Grįždama nuo gyvulių ar iš kokio darbo, sustodavo kieme, ilgai žiūrėdavo. Lyg supratau, kad taip reikia, kad yra į ką žiūrėti, nors ir nieko ten dar nemačiau. Kur nors būčiau tokį dangų aptikusi ir būdama kitur, tik nežinočiau, kad jo gražumas man duotas prigimties, paveldėtas. Prigimties dalykai, prigimtinė kultūra nėra vienkartė, tik vienam kartui, vienam asmeniui. Daugkartiniai veiksmai, daugkartiniai išgyvenimai, atpažinimai, netgi per vietos ir laiko tarpus. Pažįsti, o kartu ir atpažįsti, kas jau iki tavęs ne sykį atpažinta.

Aviausi batus, lyg ir ne taip patogu kojai, kaip tikėjausi, ir staiga atmintyje tėvo kurpaliai, toks medinių pėdos formų rinkinys, visokių dydžių[i]. Iš žodžio kurpti, lėtai, atsargiai kažką daryti – iki daikto pavidalo. Taip, kurpes. Tėvas mokėjo daryti kurpes, iš minkšto liepos medžio išskobdavo padus pagal kurpalio ilgį ir plotį, užtemdavo odą, dailiai apkaldavo. Mano, pirmokės, gražiosios kurpikės, aptrauktos rausvu veršiuko kailiuku, per naktų dar džiovintos pečiuje. Ar ne jas tą akimirką prisiminiau, bet gal dar labiau pasigedau kurpalių, taip ir likusių ant aukšto, kur jie buvo, vieni mažučiai, kaip tik man, kelios poros moterų ir vyrų kojoms. Kur dabar pasisuko mano mintis – kad lietuvių prigimtinė kultūra formavosi pakankamumo principu, poreikių tenkinimo būdu. Mano kaimuose (Užgirių, Pagirgždūčio, Siriškės, Kensų...) buvo kriaučių, kailiadirbių, veltinių vėlėjų, „daktarų“, muzikantų, giedorių, audėjų, verpėjų... Prie Biržulio ir Lūksto – žvejų kaimai. Net tokių retų „profesijų“ kaip „cinuotojų“, mokėjusių išlydyti alavą ir užtaisyti skylę skardinio indo, dažniausiai kibiro, dugne. Mintis prasitęsia, kad mumyse dar galėtų budėti stipresnis išlikimo, išgyvenimo instinktas iš to, kas žemėje, miške, vandeny. Iš to, ką gali pasidaryti savo rankomis. Marcelijus Martinaitis dar labai tą jautė, gal liks paskutinis profesionalios kultūros žmogus, iki savęs, iki kitų, kitokių patirčių kėlęs ir tai, ką turėjo iš prigimties, iš tėvo, motinos. Tarsi vis patikrindavo – ar taip skeliu pliauską, ar taip įkuriu ugnį, kasu žemę, sėju, sodinu. Juto, kas prigimtinę kultūrą grynina iki dainos ar raudos, o kas išlaiko pažemėse, kur ir kaukės, apsimetimai, melai, gudrumas, kad ką laimėtum, kad išliktum. Savo Kukučiui įdavė ir apsauginę karnavalinę kaukę. Džiaugėsi, kad išverstam Kukučiui gerai sekėsi pasaulyje – buvo atpažįstamas kaip savas. Taip, kiekvienoje prigimtinėje kultūroje yra universalijų – tai ir yra takai, išvedantys į pasaulį, neuždarantys. Universalijos suima ir kultūrų atskirumus, jų nesunaikina. Kukučio troba yra lietuvio Kukučio, ne prancūzo, bet du Kukučiai gali vienas kitą suprasti, jei tik to norės. To noro suprasti kitą lietuvių prigimtinė kultūra gal turi ir mažiau, ji formavosi gindamasi, ribodamasi nuo svetimųjų.     

Savumas iš savumo, iš savųjų. Todėl žmogui taip svarbu turėti kilmę; ne kokio kilmingumo, o bendresne prasme, turėti šeimą, giminę. Česlovas Milošas tai vertino – nesu iš šarkos pauodegio ( kažkaip panašiai sakė). Kokį gyvenimą begyventum konkrečiu pavidalu, tavim gyvenasi ir galimų tavo gyvenimų pavidalai, bet tik tie, kurie atsišakoja iš prigimtinių dalykų. Kad galėjau augti, o gal ir užaugti Rusijoje, neatsišakoja iš prigimties, tik iš aplinkybių. Bet kraujo (ar genų) pigimtis neišnyksta, Ir ne savomis, ne prigimtomis aplinkybėmis, žmoguje išlieka prigimtų dalykų – kitokio elgesio, kitų pasirinkimų; gali būti, kad ir aplinkkeliais jis atsiima bent dalį to, ko tiesiogiai nebeturi, bet vis vien yra paveldėjęs. Daug kas išgyvenama vaizduotėje, neaiškiuose atsiminimuose, atliekami neaiškūs kompensaciniai veiksmai, kartais ir kūrybiniai. Sielos neramumas, blaškymasis gali kilti ir iš net nesuvokiamo buvimo ne savo vietoje (ir bendresne prasme). Kūrybingumas greičiausiai yra vienintelis būdas, kuris kompensuoja prigimtinių dalykų prarastis. A. Nykos-Niliūno dienoraščiai teikia unikalios medžiagos to suvokimui. Keliagubas gyvenimas, begaliniai grįžinėjimai, vaizdiniai ir garsiniai. Sąmonė pastebi, kad tie grįžinėjimai veikia, ramina ar padeda, tad tarsi plečia vaizduotės galimybes, jas gilina. Neįvykęs gyvenimas kūrybos būdu tarsi atsiimamas .

                 Grįžkime į tarsi savaime suprantamus dalykus: į vaikystę, į aplinką, kuri, jei gyvenimas nėra išardomas, ilgai nekinta, bent iki jaunystės, kai ima dominuoti kiti interesai, kai žmogus bręsta jau ne tik arba ne tiek iš prigimtinio bendrumo, kiek iš atskirumo, kurio daigai taip pat kyla ir iš prigimtinės kultūros, nors ir svarbesni bendresni dalykai. Taip, vaikystėje, imliausiu laiku, prigimtinė kultūra, įskaitant ir prigimtą vietą, žmogų tarsi užpildo, persmelkia, bet kartu ir pritaiko prie savęs, naikindama skirtybes, stiprindama bendrybes. Vaikui savo prigimtoje terpėje, jei neiškyla kokių skaudžių komplikacijų, yra gerai. Prigimtinė kultūra saviesiems, pradedant vaikais ir baigiant senais, yra itin pakankama, palanki, glaudi. Mažas Milošas, grįždamas su tėvais iš Rusijos kažkokioje stotyje vos nepasimetė. Vaiko sąmonė liko išgąsdinta, baisu likti tarp svetimų. Gal ir todėl senelių namuose, Šeteniuose, itin gerai jautėsi, sugrįžęs ten, kur buvo gimęs. „Nors buvau mažas, jaučiausi savo senelių namuose prie Nevėžio labai laimingas, visiškai vienišas ir absoliučiai laimingas“ („Maištingas Czeslawo Miloszo autoportretas“, p. 77). Bet apie savo laimingumą Milošas kalba jau tarsi iš kito būties kranto, viskas prarasta. Tik patirta vaikystėje būsena išlikusi, lyg kokia nuostaba, kad galima būti vienišam ir laimingam. Ji yra svarbi kūrybingumo šaknis, iš jos ir svarbiausia „Isos slėnio“, metafizinės autobiografijos, dingstis.

                 Česlovas Milošas galėtų būti suvoktas kaip svarus argumentas aiškinantis prigimtinės ir profesionaliosios kultūros ryšius. Jo kalba, atsiimant Nobelio premiją, lyg ir negalėjo būti kitaip pradėta, kaip tik mintimi, kad jis yra gerai gimęs. Ir kad tai yra svarbiausias gyvenimo argumentas. Visa kita, jei ir po to, tai ir iš to. Jei ir kitose vietose, tai pirminių vietų neužmirštant, pirminiams potyriams ir vaizdiniams tarsi persirašant, nugrimztant gilyn ir iškylant į paviršių, susiimant tai, kas yra kita ir kitaip. Taip, Šeteniai, pirminė, prigimtinė vieta Milošo pasaulėvokoje ir pasaulėvaizdžiuose lieka archivieta, kad visur, kur būtum, pasigestum paukščių, kad artimiausias miškas liktų lapuočių medžių, kad sąmonėje budėtų tas pats gyvybės brangumo instinktas kaip ir Jono Biliūno kūryboje, kad kaltė prieš gyvą ( prieš nušautą voverę, prieš žaltį, į kurį mesta akmeniu) liktų ir kaip metafizinė kaltė. Metafizinės problemos mums atrodo grynai filosofinės, o iš tiesų kyla iš pirminių, prigimtų, patirtų dalykų. Profesionalioji kultūra, filosofija kaip jos dalis patirtis apmąsto, apibendrina, suveda į sąvokas. Prigimtis išlieka išorėje – ir inteligentiškoje aplinkoje Milošas buvo atpažįstamas kaip šiek tiek negrabus žemaitis ir pats kalbėjęs apie savo žemaitiškus įpročius, nesistengęs jų atsikratyti.  

                 Vaikystė iš tiesų yra lyg kokia matrica, pirminė sąmonės lentelė, susidaryta iš to, kas matoma, girdima, jaučiama, iš gyvų ir negyvų daiktų, iš žodžių, kalbų. Bet kiekvienoje prigimtyje ta matrica susidaro kitaip, veikiama ir kraujo arba genų takų. Kaip ir kiekviena kultūra, prigimtinė kultūra reprezentuojama savičiausių, giliausių, kūrybingiausių prigimčių. Dalis žmonių tik pasyviai tai kultūrai (kaip ir apskritai kultūrai) tepriklauso, gali ją vartoti, bet jos nekuria, tad ir nekeičia, niekuo nepapildo. Dalis žmonių nėra jautrūs nei kalbos, nei vietos, nei papročių, galiausiai nei tikėjimo pakeitimams. Pasyvioji prigimtinės kultūros matrica nėra gyvybinga, nepatiria kitimų, transformacijų. O toks prigimtinės kultūros gyvybingumas, kurį suvokiame iš Žemaitės ar Martinaičio, veikia ir imlumu kitoms kultūroms, ir galimybėmis pereiti į profesionaliuosius lygmenis. Savitais ar bent savitesniais keliais. Pirminėje matricoje, susidarančioje ankstyvajame žmogaus amžiuje, akcentuočiau ne tik arba ne tiek pastovius dėmenis, kiek santykius. Santykiai lemia paslankumus, kitimus, išėjimus, perėjimus. Kalno jutimas, kopimas iki viršūnės, iš kur atsiveria erdvės, imlesnei vaiko ar paauglio sąmonei ima reikšti ir bendresnę nuojautą, kad žmogaus pasaulis yra struktūra, kad joje yra taškų ar momentų, kai matome, girdime, jaučiame daugiau, giliau, kai imame ir daugiau suvokti. Jei man duota ši erdvė nuo kalno, gal duotos ir prigimties galimybės patekti į kitą erdvę. („Kita erdvė“ – paskutinis Č. Milošo eilėraščių rinkinys). Kad šventumas įsibūtų žmogaus sąmonėje ne tik kaip religija, bet ir kaip gal ir svarbiausias sąmonės modusas, jis turi būti patirtas. Prigimtinės kultūros laikai ir vietos teikia lyg savaiminių šventumo patyrimų. Iki vaiko sąmonės jie ateina ir kaip draudimai, bet draudimai nėra tokie paveikūs. Seni, apleisti kapai, apaugę aukštais medžiais, mediniai šventieji, piliakalniai, alkupių vandenys. Vaikystė tikrai labai svarbi, bet ji mūsų neuždaro, o išveda ir pati išeidama su mumis, saugodama, padėdama susivokti, nepaklysti, nedingti pasaulio brūzgynuose. Ir mūsų vietos nepalieka mūsų, įsikuria mumyse, atsiminimuose, būdravimuose. Kuo žmogus kūrybingesnis, tuo labiau jame persirašinėja jo ankstyvieji patyrimai. Arba – dėl prigimtinio kūrybingumo ir persirašinėja.