Artėja Vėlinės, kadaise vadintos visai kitu vardu ‒ Ilgėmis. Šiam vardui išaiškinti galimi bent du keliai. Pirmasis jų byloja apie  aukas, skirtas vėlėms ar jų tarpininkams (elgetoms, maldininkams), mat žodis ilgės iki pat XX a. įvardijo duokles, kurias valstiečiai mokėjo valdovui ar ponams. Tačiau yra ir kitas kelias, kurį, aiškindamas Ilgių šventę, renkasi Daukantas: „Dėl to vadino ją Ilgėmis, it būt ilgėdamies mirusiųjų“. Žodžiai ilgėtis, gedėti, trokšti, mausti praveria dureles tarp žmonių ir vėlių ir leidžia įsižiūrėti į jausminę gyvųjų ryšio su mirusiaiais pusę...

Čia pabandžiau išdėstyti, kad mylimos vietos pasiekiamos tik einant į jas tam tikru būdu. O būdo stabilumą žmogui teikia daiktai. Tad tuos stabilumą ir apibrėžtį teikiančius daiktus čia sąlyginai pavadinu unforma. Malonaus pasiskaitymo.

Nepatogu rašyti apie laidotuves, trikdyti, viena vertus, dalykišką ir skubantį, kita vertus, nenuginčijamai patogų ir jaukų mūsų gyvenimą. Ir ankstesnis tinklaraščio rašinys apie laidotuves buvo nepatogus, bet aiškiai parodęs, kad gyvename laidojimo papročių tarpulaikiu, arba laiku, kaip niekad atviru interpretacijai. Bet į ką atsispirti interpretuojant? Pirmiausia, pagalvojau, permąstytina tai, ką iš ankstesnio laiko žinau, ką spėjau patirti, kai dar ne tik nebuvom girdėję apie urnas, bet ir šarvonės nebuvo pasitraukusios iš namų.